Prancūziško manikiūro istorija prasidėjo 1975 m. Kino režisieriai norėjo tokio universalaus nagų stiliaus, kuris tiktų prie viso Holivudo žvaigždės garderobo. Jiems reikėjo, kad vienas manikiūras derintųsi prie daugybės drabužių derinių, kuriuos per vieną dieną dažnai turėjo keisti aktorės. Prieš sukuriant prancūzišką manikiūrą, manikiūrininkės kelis kartus per dieną turėjo keisti nagų laką, kad jis derintųsi prie apdarų. Tam, savaime suprantama, reikėjo pernelyg daug laiko. Mintis baltu laku lakuoti tik nagų galiuką, o pagrindą tepti permatomu nagų laku kilo Jeff'ui Pink'ui. Pasirodė, kad pati elegantiškiausia ir universaliausia nagų išvaizda – tai natūraliai atrodantys nagai. Jeff'o draugams iš kino verslo labai patiko šis atradimas, kuris iš pat pradžių buvo taip ir vadinamas - "natūrali nagų išvaizda".
Po naujos tendencijos pristatymo Paryžiuje, keliaudamas lėktuvu namo į Jungtines Amerikos Valstijas, Jeff'as nusprendė, savo naujųjų draugų Paryžiuje garbei, pervadinti savo kūrinį į „prancūzišką manikiūrą“.
Šiandien, prancūziškas manikiūras tikra klasika ir yra toks pats populiarus, koks buvo aštuntajame dešimtmetyje.
